Vėžio gydomoji galia pasireiškia žmogaus sustabdymu gyvenimo eigoje ir laiko suteikimu tam, kad išspręsti esamus konfliktus, peržiūrėti savo praeitį ir dabartį. Dauguma, tame tarpe ir aš įsivaizduoja šią ligą kaip perkūną iš giedro dangaus. Iškart kyla ego padiktuoti klausimai: o kodėl man? Nežinau, ar kas nors pagalvoja, o kodėl ne tam nenaudėliui ar nenaudėlei, kurie gerai gyvena šunybes krėsdami.
Vienaip ar kitaip diagnozė vėžys neskamba paguodžiančiai ir gali žmones įsprausti į baimės rėmus. Šie rėmai sustabdo nuo bet kokių sėkmingų veiksmų ir racionalaus mąstymo. Daugumas pasileidžia tėkme, kuri kaip daug kas mano, būtinai turi nunešti anapus vaivorykštės. Ar taip yra?
Andreas Moritz savo knygoje Cancer is Not a Disease 
Apie autorius
Andreas Moritz gimė Vokietijoje. Autorius žinomas kaip alternatyviosios medicinos šalininkas ir kontroversiškos minties, kad vėžys yra ne liga, o gydomasis mechanizmas. Jis studijavo Ajurvedą Indijoje, Šiatzu Japonijoje.
Patrick Obissier yra terapistas, specializuojantis ligos bioatkodavime. Jis gyvena pietų Prancūzijoje.
Blogo autorės atsakomybės ribojimo pareiškimas
Prieš priimdami sprendimus, pasitarkite su gydytoju. Šiame ir kituose bloguose informacija, gauta iš gydytojų, mokslininkų, atradėjų ir kitų įdomių žmonių skelbiama pažinimo tikslais. Ką su ja daryti, yra jūsų reikalas.
Visiems, norintiems pešiotis dėl chemoterapijos, vakcinų ar kokių dar populiarių temų, linkiu geros dienos. Pasikartosiu, tarkitės su profesionaliu gydytoju.
Kaip Timothy Ferriss, knygos Titanų Įrankiai autorius, sako,
prieš ką nors darydami, pasitarkite su gydytoju, teisininku ar sveikos nuovokos specialistu.
Patrick Obissier knygos Biogenealogija aspektai
Gydytojai ir daugumas žmonių mano, kad vėžys yra blogybių blogybė, atsirandanti dėl įvairiausių priežasčių.
Visi nori rasti atsakymus, ir kuo greičiau, tuo geriau. Dvidešimt metų atgal, prancūzų ir vokiečių mokslininkai pradėjo žiūrėti į ligą kitu kampu: atsimintina informacija įtakoja ir užveda ligos mechanizmus.
Tai, ką jie atrado ir pritaikė sėkmingiems gydymams, gali transformuoti medicinos pasaulį.
Patrick Obissier mano, kad liga yra naudingas dalykas. Kodėl? Todėl, kad tai įgalina mus pakeisti įpročius naujais, mums naudingais ir daugeliu atveju pakeisti savo gyvenimus.
Rašytojas aprašo sąsajas tarp mūsų protėvių ir mūsų dabarties. Yra žinoma, kad mes paveldime charakterio bruožus ir fizinius panašumus. Tuo pačiu mūsų protėviai perduoda savo prisiminimus, kaip jie jautėsi sudėtingų situacijų metu.
Kai mes paveldime šiuos “suvenyrus” apie stresą, mes esame paruošti galimybei, kad mums teks paragauti iš tokių pačių streso šaltinių, kaip tai buvo mūsų giminaičiams praeityje.
Jei mes pasiruošę, mes galime reaguoti greičiau ir išlikti. Patrick sako, kad mūsų protėviai gyvena mumyse. Tokiu būdu mes galime rasti mūsų ligų ištakas šeimos istorijoje, šeimos medyje(family tree). Gydymas neturi būti kova prieš ligą, bet priešingai: tai turi būti simptomų priežasties atradimas.
Kokia emocinė situacija iššaukia ligą? Tyrėjai palygino ligą su krūmu, kuris vis atauga tol, kol nepašaliname šaknų. Todėl, jei mes pavargome nuo ligų pastovaus atsiradimo ar pasikartojimo, mes turime ištrinti tą atmintį, kuri suteikia priežastį ligai egzistuoti.
Gydytojo Ryke Geerd Hamer atradimai
Šis gydytojas, po asmeninių praradimų, atrado, kad fizinis ar emocinis įvykis gali sukelti šoką, kuris pakeičia smegenų struktūrą.To pasėkoje smegenys įtakoja ligos atsiradimą. Gydytojo Hamer pacientai taip pat patvirtino, kad jie patyrė tragiškus įvykius prieš ligos atsiradimą.
Kompiuterinės tomografijos (CT) atsiradimas palengvino pacientų gyvenimą, kuriems paprasta medicina nebegalėjo padėti.
Kaip tai įvyko?
Gydytojas Hamer, egzaminuodamas CT skenerio padarytas smegenų nuotraukas, atrado, kad lokalizuotas pasikeitimas smegenyse buvo lydimas pasikeitimų organe. Tuo pačiu emocinis konfliktas buvo visada susijęs su paciento ligos atsiradimu.
Kai organas serga, kompiuterinės tomografijos pagalba galima matyti pakitimus atitinkančiame smegenų plote.
Šiuo metu skanuojant smegenis galimybė yra įvertinti žmogaus fizinę struktūrą ir konfliktus.
Kiti gydytojai, žinodami Hamerio atradimus, galėjo ligoniams pritaikyti atitinkamus gydymus.
Protėvių įtaka mums
Patrick Obissier mano, kad liga yra fizinis atsakas į praeities emocinę traumą. Taip pat egzistuojanti liga gali būti traumos rezultatas tam pačiam žmogui arba protėvio patirta trauma, kuri perduodama palikuoniams per genetinį kodą. Šis procesas vadinamas biologiniu atkodavimu (Biological Decoding).
Tam, kad keistis ir progresuoti, individai turi galimybę panaudoti ligas ar problemas gyvenimų atsekimui kelias kartas atgal į dabartį.
Daug kas yra svarbu: kur žmogus ir jo tėvai gimė, kokios skolos buvo. Tai nebūtinai finansinės skolos, gali būti ir tarpusavio santykiai.
Yra labai svarbu nekaltinti protėvių dėl nelaimių. Kiekviena karta atliko tai, ką turėjo padaryti. Nesvarbu, kad ankstesnė karta gali būti kalta dėl mūsų bėdų, mes visada turime šansą pakeisti savo gyvenimus palankia linkme, tuo pačiu išgydydami ir protėvių žaizdas.
Kaip ligos prasideda?
Pagal Patrick Obissier, kiekviena liga prasideda nuo šaltos fazės, įtakojamos simpatinės nervų sistemos, ir baigiasi karštąja faze.
Problemos sprendimo nebuvimas sukuria ir palaiko taip vadinamą biologinį konfliktą. Šis momentas vadinamas DHS (Dirk Hamer Syndrome).
Taip vadinamojoje šaltoje fazėje nėra skausmo. Ši šalta ligos stadija leidžia žmogui išvengti staigios mirties, kurią sukelia per didelė neurotransmiterių dozė. Organas absorbuoja didžiausią streso dalį, taip leisdamas individui išgyventi.
Kadangi ligos šaltoji fazė įvyksta esant stresui, tai vadinama biologiniu konfliktu.
Žodis biologinis reiškia, kad individo konfliktas susietas su gyvybiškai svarbiais poreikiais, tokiais, kaip
- Teritorija
- Saugumas
- Užtenkamai maisto
- Galimybė užmokėti sąskatas
- Galimybė sukurti šeimą ir turėti vaikų
- Turėti draugų ir pažįstamų
- Patenkinti seksualinius poreikius ir daugumas kitų
Žmonės gali sukurti biologinius konfliktus kiekvienai kūno ląstelinei funkcijai.
Labai svarbu yra tai, kai mes žinome kad kūno organai ir ligos yra pastoviai veikiamos ir kontroliuojamos smegenų, mes galime atsikratyti neracionalių baimių, kurias sukelia ligos.
Abejoju, ar kas nors išgirdęs diagnozę vėžys palaimingai nusišypso ir pagalvoja: ‘” Va, tai dabar pagaliau pailsėsiu”. Baimė gali užvaldyti visas mintis ir paralyžuoti valią.
Niekas mūsų nemoko kaip elgtis tokiose situacijose. Paguodos žodžiai čia nereikalingi. Informacija, kuri parodo išeitis ir būdus, praverčia daug labiau, nes nukreipia nuo jokios naudos kūnui ir protui neduodančių minčių.
Karšta fazė
Po taip vadinamos šaltos fazės seka karšta fazė. Dažnai šalta ligos fazė praeina nepastebėta. Individas pastebi karštos fazės pasekmes.
Organas pradeda atsinaujinti tam kad galėtų funkcionuoti. Prisimenate, kad įvykio metu, tam kad išgyventi, kažkuris organas absorbuoja didžiąją dalį streso? Mes to nejaučiame.
Kai organas atsinaujina, gali rastis edema, kuri bus karšta ir skausminga. Jei organo atsistatymas yra stipriai pažengęs, elektros iškrova iš smegenų retransliatoriaus(relay) paskatina edemą išskirti skystį.
Paprastai šis procesas baigiasi gyjimu. Jei pakenkta vieta pastoviai jaudrinama ir reaktyvuojama, liga gali tapti chroniška. Pastovus jaudrinimas vyksta, kai neišsprendžiami konfliktai.
Patrick Obissier pabrėžia, kad ligos yra programuojamos smegenyse. Mes nejaučiame šaltosios fazės. Juntama tik karštoji fazė. Todėl sveikas gyvenimo būdas ir dietos neapsaugo nuo ligų atsiradimo, jei konfliktų priežastys neišsprendžiamos ir nepašalinamos.
Smegenys nusprendžia kada pašalinti ligą. Ji panaikinama smegenų duotu įsakymu, kai nėra jokio reikalo ją turėti.
Tie, kurie supranta kaip paskatinti sveikimą, nebebus aukos, bet žmonės, kurie aktyviai dalyvauja savo gyjime.
Patrick Obissier apie vėžio atsiradimą
Ląstelė tampa vėžine tada, kai reikia tapti efektyvesne misijos atlikimui. Augliai atsiranda iš tų pačių audinių. Jie turi tą pačią formą ir tą pačią organizaciją. Išsivysčiusi kraujotaka leidžia jiems daugiau absorbuoti ar išskirti sekretą.
Augliai veikia pagal planą. Jie nėra anarchijos dalis kaip manoma.
Kaip Patrick aiškina, kad nedidelis biologinis konfliktas, kylantis iš nesugebėjimo pamiršti kokį nors įvykį, pavzdžiui išdavystę, sukuria truputį skirtingą ir grobikišką žarnyno audinį. Jei konfliktas tęsiasi ilgiau, papildomo audinio sukuriama daugiau.
Vėžio dydį ir laiką apsprendžia konflikto intensyvumas ir trukmė.
Kai konfliktas išspręstas arba sustabdytas, šie vėžiniai audiniai nustoja augti. Individai, kurie turėjo vėžį ir pagijo naturaliai ar medikamentų pagalba, išgijo todėl, kad konfliktas buvo išspręstas. Žmonės gali nesuprasti šio ryšio.
Vėžio dauginimosi teorija
Hm, čia galima tikrai suglumti, kadangi pagal Patrick Obissier, kiti augliai atsiranda todėl, kad yra daugiau konfliktų. Pagal jį, nei vienas nenustatė tokio užsikrėtimo: nuo vieno auglio prie kito.
Tai yra tik hipotezė, kad vėžinės ląstelės gali atsiskirti nuo pagrindinio auglio ir užkrėsti kitus kūno audinius.
Pagal autorių, realybė yra labai paprasta. Asmuo, turintis kelis konfliktus, lengviau susikurs keletą auglių tam, kad išspręsti problemas.
Individo smegenys kreipsis tik į tuos organus, kurie autoritetingi išspręsti problemą. Tai archaiškas sprendimas. Kiekvienas naujas auglys yra fizinis sprendimas, simbolinė naujo konflikto kompensacija.
Dažnai pati ligos, šiuo atveju vėžio, diagnozė išprovokuoja vieną ar dar daugiau biologinių konfliktų.
O kodėl žmonės išeina anapus?
Iš tikrųjų, jei vėžys yra išlikimo mechanizmas, kodėl žmonės taip dažnai miršta? Vėžys, kaip ir kitos ligos, suteikia žmogui papildomo laiko gyventi. Tai apsaugo individą nuo nedelsiamos mirties, kai pasirodo konfliktas.
Jei žmogus uždelsia išspręsti konfliktą arba tai atlieka per vėlai, vėžys padidėja per smarkiai. Šioje planetoje kaip ir su viskuo, jei ko yra per daug, tai yra mirtina.
Kalbant aplamai, tai ne vėžys, kuris lemia mirtį. Baimė vaidina didelę rolę. Bet kokie požymiai, kaip skausmas, infekcija, neišspręsti ir atsiradę dėl diagnozės konfliktai, kaitaliojimasis tarp karštos atstatomosios fazės ir šaltosios, smegenų edemų sukeltas spaudimas ir sunkumai gaunant gerą pagalbą gali būti lemtingi.
Apibendrinkim
Terapistas Patrick Obissier paaiškina ligos atsiradimo priežastis ir parodo, kad ne viskas prarasta sužinojus diagnozę. Jis mano, kad išsprendus konfliktus, organizmas susitvarko pats. Lemiamą vaidmenį vaidina smegeny, kurios duoda komandas kaip kūnui reaguoti.
Pozityvumas ir konfliktų išsprendimas padeda pasukti keliu link gerbūvio, kuris atsiranda tuoj, kai individams nereikia dėl nieko rūpintis ar pergyventi.
Žinant kuo gyveno mūsų protėviai, kokias klaidas darė, dėl ko jie kankinosi ar pergyveno, įgalina mus priimti tokius sprendimus, kurie padės išvengti nemalonumų ir praeities klaidų.
Knyga Biogenealogy parodo visai kitą kryptį ir išblaško baimes, susijusias su diagnoze.
Andreas Moritz knygos Cancer Is Not a Disease pagrindinės mintys
Andreas Moritz knyga Vėžys-Tai Ne Liga, o Gydantis Mechanizmas ( Cancer Is Not A Disease), aprašo įspėjimus, kurių nepaisome, atsirandant augliams:
- Galvos skausmai slopinami malšinamaisiais vaistais
- Nuovargis, įveikiamas geriant kavą, arbatą, ar energetinius gėrimus
- Nervingumas, šalinamas nikotino doze
- Vaistai, kuriuos naudoja, norint išvengti nepageidaujamų simptomų
- Sezoniniai peršalimai, kuriems nesuteikiama laiko praeiti savo vaga
- Nesuteikiant laiko sau pasijuokti, pabūti ramiai ir pailsėti
- Konfliktai, kurių žmonės vengia
- Apsimetant kad viskas gerai, nors iš tikrųjų taip nėra
- Norint įtikti visiems, kadangi jaučiatės nepilnaverčiai ir jų nemylimi
- Būnant žemos savivertės būsenoje, kuri verčia jus pastoviai stengtis įrodyti kitiems, kad jūs esate kitokie.
- Apdovanojant save beverčiu maistu, suteikiančiu paguodą, kadangi jaučiatės nepilnaverčiai.
Pagal Andreas Moritz ,šie ir panašūs simptomai rodo, kad yra pakankamai rizikos išsivystyti vėžiui ir kitoms ligoms.
Toksinų žala organizmui
Naudojant įvairius chemikalus ir neleidžiant kūnui pačiam susitvarkyti su toksinais, ląstelės negauna joms reikalingų medžiagų bei deguonies.
Visa tai kenkia ląstelių medžiagų apykaitai, kuri pasikeičia. DNR molekulė, esanti kiekvienos ląstelės branduolyje, naudojanti šešis bilijonus genų, tam kad kurti ir kontroliuoti kiekvieną kūno dalį ir funkciją, neturi kitos išeities, kaip pakeisti genetinę programą. Tai reikalinga, kad ląstelė galėtų išlikti.
Pasikeitusios arba mutavusios ląstelės gali išgyventi toksiškoje aplinkoje. Jos greitai pradeda imti medžiagas iš aplinkinių ląstelių.
Kokią įtaką turi užterštumas, nustatė Illinojaus Čikagos mokslininkas Samuelis Epšteinas, kuris kovojo už tai, kad žmonės žinotų apie aplinkoje esančių toksinų žalą.
Europiečiai gali gyventi geresnėmis sąlygomis nei industriniuose Amerikos miestuose, tačiau faktoriai patirti stresui išlieka visose civilizuotose šalyse. Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes su juo susidorosim. Išspręsdami esamus konfliktus ir pasirūpindami savo kūnu bei siela, mes galime atitolinti arba išvengti chroniškų ligų.
Andreas Moritz savo knygoje pateikia faktus, kodėl vengti mėsos, naudoti chemikalus visose gyvenimo srityse.
Gydytojo Hamer nuopelnai
Įdomu tai, kad Andreas Moritz pamini gydytoją Hamer, apie kurį rašė Patrick Obissier savo knygoje Biogenealogy.
Gydytojas Hamer sėkmingai taikė savo metodą, pagelbėdamas tūkstančiams žmonių. Vien tas faktas, kad po 4-5 metų , kai buvo taikomas gydymo metodas, 6000 pacientų is 6500-ų turintys pažengusias vėžio stadijas, buvo gyvi.
Tur būt nereikia kartotis, kad 4 stadija turi apie 18% išlikimo galimybių. Nieko įdomaus, ar ne?
Andreas Moritz, dirbdamas su vėžio pacientais nuo 1981 metų, jiems sakydavo, kad ne vėžys reikalauja gydymo, o visas organizmas, kaip visuma.
Kol žmonės nesupras, kad organizme viskas susiję ir rezonuoja, mes tikėsimes, kad atsiras magas, kuris ištrauks tą nelemtą vėžį kaip triušį iš kepurės ir išmes į užmiršties šiukšlyną, ten kur niekas nebegrįžta. Deja, taip nėra ir nebus, kol mes nepasirūpinsime savimi pirmoje eilėje.
Kepenų ir tulžies reikšmė
Andreas Moritz skiria dėmesį kepenims ir tulžiai, kaip organams, kurie užtikrina organizmo atsparumą įvairioms problemoms.
Pasak Andreas, kepenys tiesiogiai kontroliuoja viso kūno ląstelių augimą ir funkcijas.
Jei kepenys prastai dirba, tai atsiliepia ląstelių būklei. Kas įdomiausia, kad kraujo testai būna normalūs net tada, kai kepenys praranda apie 60 procentų savo efektyvumo. Tai gąsdina, nes jei rezultatai rodo, kad kepenų enzimai veikia puikiai, mes galime praleisti galimybę kuo anksčiau padėti organizmui.
Andreas pateikia informaciją apie tulžies svarbą. Jis pamini kad prieš 6ooo metų Ajurveda žinojo, o dabar tik mokslininkai atrado, kad sveika tulžis gali apsaugoti sveikas ląsteles nuo mutavimo į vėžines.
Andreas Moritz pataria išvalyti kepenis ir tulžies pūslę nuo akmenų. Šis procesas padeda atstatyti homeostazę, subalansuoti svorį ir suteikti kūnui galimybę pačiam susitvarkyti su iškylančiomis problemomis.
Nebijokime
Savo knygoje Andreas Moritz pataria nebijoti vėžio. Tai pasiekti galima imant aplinkybes į savo rankas ir žinant, kad tik nuo mūsų priklauso ateitis. Tikėjimas yra galingas dalykas.
Augliai yra baimės išraiška. Vėžinės ląstelės nenori tokios būti, bet mūsų baimė jas įkalina tokioje būsenoje. Susitaikant su jomis, padėkojant už tai kad jos padeda (prisiminkite, kad organai sugeria didžiąją dalį streso, tam kad apsaugoti nuo staigios mirties), jūs prarasite baimę. Kūno ląstelės galės grįžti į jų natūralią, subalansuotą būseną.
Jūsų ląstelių DNR gali jus girdėti taip pat kaip jūs girdite ką nors kalbant. Kūnas priklauso nuo vibravimo ir veikia vibracijų pagalba. Dėkojimo energija vėl sujungs jus su tuo, nuo ko jūs atsiskyrėte.
Dėkingumas ir meilės sklidinas požiūris visam savo kūnui, neišskiriant nei vienos ląstelės, padės šalinti fizines ir emocines vėžio priežastis. Andreas Moritz tuo tiki ir ši mintis eina per visas jo knygas.
Išvada
Patrick Obissier ir Andreas Moritz parodo kitą vėžio pusę. Supratus, kodėl ši liga atsiranda ir pašalinus priežastis, nekenkiant, o tik padedant sau, t.y. kūnui ir protui bei sielai, mes galime išbristi iš nevilties liūno. Šis liūnas dažniausiai būna susikurtas mūsų pačių išsigandus, esant valdomiems baimių ir pykčio.
Vėžys parodo, kad mes gyvename ne tokį gyvenimą kuris mums tinka. Mes galime save apgaudinėti, nes ego dažnai tai daro. Deja, mūsų kūno neapgausi. Anksčiau ar vėliau teisybė išlenda kaip tas Pilypas iš kanapių.
Todėl geriau sustoti, peržiūrėti savo gyvenimus anksčiau nei išgirstame diagnozę.
Šie rašytojai suteikia viltį ir parodo priežastis, kelius bei išeitis, kaip padėti sau. Niekas nėra prarasta, kol mes kvėpuojame.