Žmogus yra Dievo kūrinys. Transhumanizmas tai neigia ir siekia pakeisti gamtos sandarą bei žmonių samonę, pasitelkdamas mokslininkus, medias bei globalistus.(Admin)
Mano straipsnis, publikuotas (šiek tiek sutrumpintas) šio mėnesio “Kultūros baruose” Nr. 7-8.
Daiva Tamošaitytė
Ateitis pagal ketvirtosios industrinės revoliucijos architektus: kai kurių aspektų analizė
Kadangi mūsų pasaulis greitai kinta, ir dar prieš dešimtmetį neįsivaizdavome tokių griežtų pokyčių, kuriuos regime nūnai, Azijos tyrimus teko papildyti posthumanizmo ir jo sudedamosios dalies, transhumanizmo, vykstančio su pagreičiu, studijomis. Pradėjau rengti TV laidas, kurių išėjo jau šešios („Atspindžiuose“ su prof. Rasa Čepaitiene). Humanitarams žymiai lengviau susikalbėti tarpusavyje, tačiau nepaisant Charleso Percy‘o Snow išrasto „dviejų kultūrų“ nesusikalbėjimo, į laidą pradėjome kviesti ir tiksliųjų mokslų atstovus, mat technologijų kūrėjai yra pagrindinis naujosios tvarkos variklis. Buvo įdomu sužinoti, kaip ši kryptis plėtojama konkrečiai Lietuvoje, rūpėjo patirti, ar spėjame su laiku į koją, ar turime ką pasiūlyti, kad neliktume svarbiausių civilizacinių pervartų nuošalyje. Tačiau patyrėme, jog tikrieji dirbtinio intelekto vystytojai vengia viešumo, ir tiesos iš jų lūpų nesužinosime: veikiausiai jie sudarę konfidencialumo sutartis ir pasižadėję neviešinti to, kuo užsiima laboratorijose. Žinoma, gaila, kad tokiu atveju visuomenė su atradimais ir jų rezultatais supažindinama post factum ir negali jų svarstyti, sutikti ar nesutikti su naujovių diegimu.
Vis dėlto dviejose laidose dalyvavęs profesorius biofizikas Dobilas Kirvelis noriai pasidalino idejomis, o jo entuziastingai ginama transhumanizmo dienotvarkė ir bandomi Lietuvoje diegti startuoliai sukėlė daug minčių. Įsidėmėtina ir jo viena parankinių mokslo populiarinimo knygų, Roberto Manzocco „Transhumanizmas: inžinerinė žmogaus būklė. Istorija, filosofija ir dabartinė padėtis“ (Transhumanism. Engineering the Human Condition. History, Philosophy and Current Status, Springer Praxis Books, 2019).
Ji gera tuo, kad glaustai supažindina su pagrindinėmis transhumanizmo srovėmis, vardais ir keliamais uždaviniais. Šio straipsnio tikslas yra ne aptarti knygą, bet atkreipti dėmesį į joje vaizdingai išdėstytą transhumanizmo sampratą, kuri tyrinėjama ir gausiuose kituose šaltiniuose, ypač mokslo straipsniuose ir monografijose šia tema. Tačiau humanitariniai mokslo tekstai, skrupulingai tyrinėjantys atskiras kryptis ir objektus, dažnai stokoja sąryšio su tikrove, jie dažniausiai deda pamatą ir struktūruoja būsimą ideologinę matricą, kuri žymiai geriau, spalvingiau ir tikroviškiau išsiskleidžia rašytojų vizionierių kūriniuose.
Todėl grynai kultūriniu ir filosofiniu požiūriu pažvelgsiu į transhumanizmo ir posthumanizmo apskritai perspektyvą, mėgindama aptarti prieštaravimus ir galimus netyčinius padarinius – „kas būtų, jeigu būtų“. Suprantama, tai tik mažytė dalelė minčių apie tai, kas užima milžinišką veiklų korpusą, apimantį visas žmogaus gyvenimo ir fizinio kosmoso sąrangos sritis. Bet pamėginkime pradžiai pasvarstyti bent esminius „už“ ir prieš“.
Teigiami ir neigiami transhumanizmo aspektai
Literatūra, skirta transhumanizmo idėjai populiarinti, pasižymi kone egzaltuotu ir neišmatuojamu optimizmu, siekiu pagerinti žmonijos gyvenimą ir praplėsti jos galimybes iki visatos lygmens nuo ilgaamžiškumo ir technologijomis pagerinto kūno funkcionavimo iki nemirtingumo, nuo fizinio ir virtualaus pasaulio skaitmeninio suliejimo (singuliarumo) iki galaktikos užkariavimo ją kolonizuojant transformuotomis požmogių rūšimis. Toks entuziazmas savaime kelia įtarimą, nes labai primena jau buvusius kairiųjų manifestus, revoliucijų hegemonus ir jų veiklos padarinius, neretai priešingus siektiems tikslams – išardyti seną pasaulį bemaž pavyko, o pastatyti naują – kol kas ne. Naujojo pasaulio tvarkos adeptai, kalbėdami apie „statymą atgal geriau“, gal turi galvoje tuos pačius senuosius siekius, tik galimus įkūnyti žymiai veiksmingiau?
Dabartinė ketvirtoji industrinė revoliucija nuo Marxo ir Lenino komunizmo statymo ir pasaulinio proletariato valdžios skiriasi tik mastu ir apetitais, kuriuos įgalina sparti technologijų plėtra ir globalizmas. Herberto Marcuse‘s „permanentinė revoliucija“, regis, turi būti vykdoma etapais, išdėstytais per daugelį amžių. Transhumanistai ir neslepia, kad dauguma jų yra ateistai arba agnostikai, socialistai ar komunistai. Jie gali būti, anot R. Manzocco, net fašistai. Kaip čia neprisiminsi Yuvalio Noah Harario ištarų, kurių viena atviriausių yra apie tai, kad ankstesnieji kėgėbistai ar gestapininkai apie tokias galimybes galėjo tik pasvajoti.
O štai Alexas Levantas jau kadai pranešė: „Ateitis jau įvyko“. Manding, konkuruojančių totalitarizmo ideologijų susitarimu, kai interesai sutampa, stebėtis nereikėtų, nes jo šaltinis visada tas pats, bet apie jį vėliau, kada kalbėsiu apie Dievo vietą šioje fantasmagoriškoje laikų karuselėje, svaiginančiu greičiu mėginančioje įsukti – šįkart visą – pasaulį į gresiantį naujojo terorizmo amžių, kuriame konvenciniai karai liks tik viena iš pasenusių veiklos rūšių. Todėl, tarsi įtari nihilistė, suraukusi kaktą į virsmus žvelgiu per akivaizdžius sutapimus ir paraleles išryškinančių dioptrijų stiklus. Dar esame tame tarpsnyje, kada masinė sąmonė tik ruošiama būsimiems pokyčiams, ir kartu su Jürgenu Habermasu, parašiusiu „Žmogaus prigimties ateitį“ (The Future of Human Nature,2001), galime bent mėginti sukurti teisines strategijas, kurios leistų apginti teisę išlaikyti genetinį paveldą, apsaugotą nuo dirbtinio įsikišimo.
Dar esame tame tarpsnyje, kada masinė sąmonė tik ruošiama būsimiems pokyčiams, ir kartu su Jürgenu Habermasu, parašiusiu „Žmogaus prigimties ateitį“ (The Future of Human Nature,2001), galime bent mėginti sukurti teisines strategijas, kurios leistų apginti teisę išlaikyti genetinį paveldą, apsaugotą nuo dirbtinio įsikišimo.
Daiva Tamošaitytė
Transhumanizmo pavojai
Ir vis dėlto, kodėl transhumanistai taip aršiai priešinasi net savo kolegų kritikai ir paprasčiausiam sveiko proto balsui, kada nurodoma į baltas siūles, neįmanomybę ar tiesiog realius pavojus, išleidus džiną iš butelio? Kodėl juos taip erzina Aldauso Huxley‘o „Puikus naujasis pasaulis“ (Brave New World, 1932), pranašiška knyga, kurią Davidas Pearce‘as, vienas didžiausių kovotojų su skausmu ir kančia, įvardijo kaip „labiausiai kerintį ir klastingiausią kada nors istorijoje parašytą literatūros kūrinį“? Gal ne tik dėl to, kad jame aprašytas narkotikų (somos) poveikis žmogų pavers atbukusiu automatu, paklūstančiu bioinžinerijos tironijai ir ne savo noru atsisakančiu laisvės ir gyvenimo prasmės? O gal tiesiog jau sudėtinga išvengti fakto, kad beveik visi žymiausi fantastinių romanų kūrėjai ne tiek fantazuoja, kiek dalyvauja tos ateities kūrime? Neminint visų kitų, bent jau du įtakingesnieji, Isaacas Asimovas ir Arthuras C. Clarke‘as, labai uoliai bendradarbiauja šiame projekte. Itin nenoriai atsiliepiama ir į konkrečius priekaištus naujojo Babelio bokšto statytojams.
R. Manzoccas nurodo tik keletą jų, kaip antai: praktinė neįmanomybė, puikybė (hubris), žmogaus būties suprastinimas (subanalinimas), pavojus demokratijai, genetinė perskyra, pasibjaurėjimas kūnu, Ketvirtasis Reichas, nužmoginimas (dehumanizavimas), egzistenciniai pavojai (katastrofos) ir net okultinės pragaro jėgos. Į visus šiuos klausimus mėginama atsakyti aptakiai, o vienintelis argumentas tėra gera valia, tokia, kaip tikėjimas mokslu, na, o apie okultiką iš viso nediskutuojama ir reaguojama su ironija, atseit, „Danai Brownai, imk tai“. Man pradžiai rodos tikslinga panagrinėti esminius žmogaus būtį apsprendžiančius veiksnius ir jų pakeitimą, idant suvoktume, koks ambicingas ir neregėtai keistas yra šis planas. Tai socialinė nelygybė, kilmės ir gimininių santykių kaita, laisvos valios klausimas, ekologinė gamtos būsena ir Dievo vieta.
Socialinės nelygybės prielaidos
Būsimajame pasaulyje numatoma, jog toks žmogus, koks jis yra dabar, išnyks. Kurį laiką kaip genetinis fondas dar gyvens vadinamieji baziniai žmonės, kuriems bus mokamas bazinis atlyginimas. Lygia greta bioinžinerijos būdu formuosis naujos tarpinės rūšys, biologiniai intelrobotai, įvairios žmogiškojo ir nežmogiškojo gyvūno samplaikos, transžmonės ir požmogiai. Požmogis, arba antžmogis – mažiausiai aptartas mįslingas kūrinys, tačiau jis yra tos rūšių grandinės viršūnėje, vadinasi, tai būsimasis elitas, kuriam bus pavaldžios visos kitos rūšys. Nors kalbama, kad kuriama meritokratija, kada valdys pagal gabumus ir nuopelnus antžmonijos padėties nusipelnę atstovai, akivaizdu, kad šios perskyros iš tikro panėši veikiau į indiškąją kastų sistemą, kurią apsprendžia jau dirbtinio intelekto atranka. Kadangi dirbtinis intelektas nėra joks intelektas ta prasme, kad jis pats nemąsto, nejaučia ir negali atlikti tikro protavimo, analizės ir sintezės ir tuo pačiu sąmoningos atrankos veiksmų, daryti išvadų, o yra tik žmogaus kuriamų vis sudėtingėjančių programų ir algoritmų matematinė išraiška, tai bet kuris paskirstymas tėra iš anksto suplanuotas ir į sistemą įdiegtas šiurkštus atmetimas ar geriausiu atveju aklai pergrupuojamų informacijos klasterių suma, kuri pati savaime jokios intelektinės galios neturi. Tokios atsakomybės šios idėjos architektai kratosi, teigdami, kad technologijų pažanga yra imanentinis gamtos veiksnys, nepriklausomas nuo žmogaus valios, ir kad ateityje jis pats viską spręs, nes gali tobulėti. Logikai nepaklūstanti, bet kertinė ideologema diegiama visai rimtais veidais.
Šia prasme daroma esminė mąstymo klaida, kuria grindžiama projekcija neturi jokių galimybių būti įgyvendinta, nes žmogaus kuriamos technologijos nėra fundamentalus gamtos dėsnis, o atlieka tik konstruktyvų vaidmenį, lygiai kaip ir ribotas mokslo bandymų rezultatas paverčiamas neribota visa apimančia formule, o tėra santykinis dydis. Įtikinti žmogų lemties atsidurti kuriame viename iš keturių transsocialinių pakopų neišvengiamumu suinteresuota būtent valdančioji klasė.
Žmonių diskriminacija
Nesutinkantys su permainomis skelbiami atliekamais žmonėmis, arba užkastiniais personažais – savotiškais progresyvizmo čandalais. Įstabu, kad „čandalizacija“ palies ne tik paskirus individus, bet ištisas grupes, tautas ir net valstybes. Atsirado terminas „genetinė diskriminacija“. Nepaisant natūralios gamtos įspėjamojo dėsnio, kuris sako, jog eiti prieš gamtą reiškia daryti kažką neteisinga, todėl hibridai ir genetiškai modifikuoti organizmai esti nevaisingi, šį trūkumą planuojama padengti serijine dirbtinai apvaisinamų genetiškai pakeistų kūdikių gamyba. Mokslo tekstuose pradedama klausinėti, ar jų gyvybės bus vertingesnės, nei paprasto žmogaus, ar jiems bus suteiktos privilegijos ir ypatingos teisės? Sakoma, kad šios rūšies biotechnologijos gali būti leidžiamos tik tam tikroms specifinėms šalims, visuomeninėms ekonominėms klasėms arba žmonėms, kurie pritaria žmonių gemalo linijos (germline) modifikacijoms. Be to, tai liečia visus gyvus organizmus (GMO). Jeigu tai nėra dar neregėto pobūdžio socialinės nelygybės formavimas, tai nežinau, kaip dar įvardyti naujųjų laikų eugenikos ir selekcijos suklestėjimą.
Bet kuriuo atveju, panašus eksperimentas – mėginti sukurti pažangesnę, pagerintą visuomenę – įmanomas tik įvykdžius pirmiausia dvasinę perkaitą, antraip etinės normos tampa neveiksmingos ir vien kliūtimi elitui išplėsti valdžią iki globalaus lygmens. Bet ar žmogus pasiekė aukštesnį sąmonės lygmenį, kad galėtų pasiskelbti viešpačiu ir antžmogiu? Ne, mes regime tik pastangą tai pasiekti išorinėmis mechaninėmis priemonėmis. Ar išnyko išnaudojimas, karai, kalėjimai, perpildyti nusikaltėlių, prekyba žmonėmis, lupikavimas ir klasta, psichiatrinės klinikos ir savižudžiai, rasinė neapykanta? Ne, mes matome tik „pozityviąją diskriminaciją“, arba bandymą anksčiau parazitiniais, pavojingais laikomų darinių ir marginalių, neįgalių grupių įtraukimą į sveiką visuomenės kūną lygiaverčiais pagrindais.
“Elito” ydos ir numatomi nusikaltimai
Nepasikeitė ir elitas, taip vaizdžiai aprašytas Marcelio Prousto ir kitų rašytojų, kurių kūriniuose prieš akis iškyla visas aristokratijos supuvimas ir nenormalumas, godumas ir veidmainystė, tuštybė, žemiausių instinktų dangstymas kilniais šūkiais, menu ir paveldima teise. Tačiau jei Prousto personažas anais laikais dar gėdijosi, kad Sorbonos profesorius, atvykęs į puotą omnibusu, išvys, jog jis atkako prabangiu ekipažu, šiais laikais ir toks nesąžiningas kuklumas nustelbiamas įžūlaus noro puikuotis savo pranašumu: iš aptvertų prabangių teritorijų, valstybių valstybėse su sava policija ir teismais, asmenine kariuomene ir žvalgyba, žirgynais ir aerodromais, šis elitas dienos aky išnyra su panieka ir nesiskaitymu žemesniųjų atžvilgiu. Jų atstovaujamoji „demokratija“ taip akivaizdžiai neatitinka kriterijų, jog ne už kalnų diena, kada ji bus pakeista kita ideologija. Ir vis dėlto tai nebus meritokratija, o Vakaruose įkandin asociacijų besikuriančios Transhumanistų partijos veikiausiai primins bolševikų, maoistų, fašistų ar nacionasocialistų partijas, ir ne tik primins, bet ir galimai perims jų funkcijas, nes kam gi kitam reikalinga įvesti socialinę kreditų sistemą, skaitmeninę valiutą, skatinimą skųsti nusižengėlius ir kitas visuotinės kontrolės priemones? Taigi galima numanyti, kad viršnacionaliniai elito tinklai, veikiantys per tokias organizacijas, kaip UNESCO, Pasaulio ekonomikos forumas (WEF), Jungtinės Tautos (UN), Pasaulio sveikatos orgnizacija (WHO) ir panašias bei satelitines valstybių vyriausybes, nugriebs grietinėlę, o ne ims ir atsisakys savo privilegijų tuo metu, kada visais amžiais rankose turėta finansų ir mokslo pasiekimų kontrolė tampa visiška ir pergalinga, o bet kuris veiksmas – nebaudžiamas.
Taigi galima numanyti, kad viršnacionaliniai elito tinklai, veikiantys per tokias organizacijas, kaip UNESCO, Pasaulio ekonomikos forumas (WEF), Jungtinės Tautos (UN), Pasaulio sveikatos orgnizacija (WHO) ir panašias bei satelitines valstybių vyriausybes, nugriebs grietinėlę, o ne ims ir atsisakys savo privilegijų tuo metu, kada visais amžiais rankose turėta finansų ir mokslo pasiekimų kontrolė tampa visiška ir pergalinga, o bet kuris veiksmas – nebaudžiamas.
Daiva Tamošaitytė
Nebaudžiamas kaip tik dėl visuotinumo ir pasiekto technologinio galutinio lygmens. Garsioji frazė „žmogaus nužudymas – nusikaltimas, o žuvę milijonai – tik statistika“ turi baugią tikimybę įsikūnyti sąlygomis, kada nebeliks dviejų pasaulių, kuriame viena jėga gali kovoti prieš kitą ir sveikas protas, kaip Antrajame pasauliniame kare, turi galimybę laimėti, kad ir laikinai, nes naujosios tvarkos sąlygomis vienintelės pasaulio valdžios pusėje esantieji kovos su likusia žmonija, pamynus visas valstybines ar tautines, religines ar klasines skirtis. Distopinė perspektyva, bet argi precedentų, kad ir mažesnėmis apimtimis, pastangų pavergti žmoniją, slaptų protokolų ir susitarimų nebuvo iki šiol? Argi milijardai, iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojant mokslo tyrimus, kad ir kokie neetiški bebūtų, švaistomi veltui, ir nauji atradimai yra pasmerkti dūlėti laboratorijose, užuot juos išbandžius ir pritaikius? O gal buvo sukurtas nors vienas ginklas, kuris nebuvo panaudotas, arba gal egzistuoja – vienintelis kosmose – stalčiuke saugiai paslėptas pistoletas, kuris neiššaus? Ar pagal konvencijas nėra nusistovėjusi praktika, jog nusikaltimas yra tada nusikaltimas, kada jis įrodytas, ir argi nebuvo įvykdyta vadinamųjų tobulų nusikaltimų, nepaliekančių pėdsakų?
Nebuvo nė vienos spragos, kuria nebūtų bandę pasinaudoti nusikaltėliai. Ir ko gero nė vienas tarptautiniu mastu uždraustas eksperimentas ar ginklas nenuėjo į užmarštį, o laukė progos. O baisiausia, kad už didžiausius nusikaltimus tikrieji budeliai nenubaudžiami realiomis bausmėmis, jiems pavyksta išsisukti nuo teismų arba ramiai susenti ir numirti, labiausiai nukentėjusioms aukoms neatlyginama, arba atlyginama menkai, ir viskas baigiasi kurio nors prezidento atsiprašymu, tačiau istorinis puslapis ne užverčiamas, o, tarsi gavus indulgenciją, vėl einama nusidėti. Mat tokia toji neperkeista žmogiškoji prigimtis, pretenduojanti į antžmogio statusą vienu kompiuterio klavišo paspaudimu.
Moralinis reliatyvizmas labai aiškus Lietuvoje, kai vertinant traumines okupacijų patirtis, žmonių žodžiais, budeliai ir aukos pastatomi į vieną gretą. O auganti socialinė nelygybė jau ne tik bado akis: prieš porą metų atsiradusi rikšos profesija, kada lyjant ar sningant žmogus dviračiu išvežioja maistą po miestą, tai yra, kojomis užsidirba duonos kąsniui, yra ne tik skandalingas ir negirdėtas žmogaus nuvertinimas XXI amžiaus Europos šalyje, bet ir patvirtinimas, kad nuogąstavimai dėl blogiausių ateities scenarijų turi pagrindo.
Kilmės ir gimininių santykių kaita
Reikia manyti, jog technologijų vaisiais gardžiuosis mažas nuošimtis išrinktųjų, o visiems kitiems teks pagalbinis nešulinio gyvulio vaidmuo. Naujoji kastų sistema tiesiog fiziškai galimybę dalyvauti šiuose milžiniškus pinigus kainuojančiuose projektuose eiliniam piliečiui sumažina iki nulio. Beje, sumažina ir tikimybę išlaikyti žmogiškąjį statusą ir net išgyventi žmoniškumą palaikančiomis sąlygomis. Kadangi žmogus, anot Y. N. Harario pasisakymo Davose 2020 metais, yra pažabojamas, arba užvaldomas gyvulys (hackable animal), ir dabartinis išsivystymas leidžia įsilaužti į kiekvieną iš aštuonių milijardų protų ir kūnų, mes regime ne tik žmogaus pastatymą ant vieno laiptelio su gyvūnija ir net negyvosiomis materijos formomis, bet ir jo kaip sielą turinčio aukščiausio Dievo kūrinio paneigimą. Antropocentrinė žiūra daugiau nepriimtina, o imanentinės kūrimo galios priskiriamos mistiniam dirbtiniam intelektui. Sintetinis gaminys vertinamas geriau, negu natūralus, nes juo galima manipuliuoti. Valstybė suvokiama kaip biomašina, o kibernetika – kaip valdymo ir valdžios pamatinė mokslinė organizuotų sistemų teorija.
Tačiau, nors bioinžinieriai ištyrė, kad anarcho-sindikalizmas gamtoje jau yra įgyvendintas, kad tai – kolektyvinių vabzdžių (skruzdžių, bičių) bendruomenės, ir kad žmonėms tai netinka, nes jie turi smegenis (neokorteksą), pastaruoju metu pradėtas įgyvendinti atskirų smegenų bioduomenų sujungimas per neuralink‘ą į taip ir vadinamą skruzdėlyno ar avilio protą (hivemind) rodo, kad siekiant savų tikslų skrupulai atidedami į šalį. Algoritmų valdomas susintetintas kolektyvinis protas, tikro ir virtualaus simbiozė – tai kažkas, kas slypi už natūralios gamtos ir nėra jos sukurta.
Vienas labiausiai šokiruojančių teiginių R. Manzocco knygos skyrelyje „Įsilaužiant į pasaulį“ (Haching the World) yra šis: „Tarp kompiuterinių simuliacijų ir tikro pasaulio nėra prigimtinio skirtumo, jie skiriasi tik laipsniu“. Skaitmeniniai filosofai viską apskaičiuoja, ir visus fizinio pasaulio judesius, tarp jų ir atomo viduje, mato tik kaip skaičiavimo eigą. Jie viską regi per skaitmeną, o suskaitmeninimu gali būti paaiškinama viskas nuo fizinio ir gyvybinio pasaulio iki istorijos ir visuomenės gyvenimo, meno ir literatūros veikalų. Toks požiūris įmanomas ir iš dalies teisingas, bet liečia tik vieną sritį; sudėtinga pasaulio sąranga neturėtų būti redukuojama iki vienintelio požiūrio, kuris, nepajėgiant paaiškinti iš principo neapskaičiuojamų ir nesuklasifikuojamų reiškinių, juos patogumo dėlei atmeta kaip nesamus. I. Kanto teiginys „moksle yra tiek tiesos, kiek jame yra matematikos“ negali būti taikomas religijai ir kultūrai. Dar daugiau, skaitmenos tironija iš tikrųjų užgrobia – laužia – pasaulį, ir jeigu manote, kad to išvengsite, pagalvokite dar kartą.
…sudėtinga pasaulio sąranga neturėtų būti redukuojama iki vienintelio požiūrio, kuris, nepajėgiant paaiškinti iš principo neapskaičiuojamų ir nesuklasifikuojamų reiškinių, juos patogumo dėlei atmeta kaip nesamus.
Daiva Tamošaitytė
O ideologų rankose toks matymas gali virsti pavojingu įrankiu visuomenių pertvarkymui: jie save mato kaip ateities „kūrybinę klasę“, sprendžiančią problemas mechaniškai! Pagrindinė problema, pasak jų, yra entropija (iš čia kilo ir Maxo More‘o ekstropijos idėjos), ir tučtuojau fizika ateina į pagalbą, mat pagal antrąjį termodinamikos dėsnį materialaus pasaulio lygybė, didžiausia entropija, yra visuotina netvarka.
Ši netvarka betikslė ir nebeturi energijos veikti. O kuo didesnė nelygybė – tuo joje didesnės tikslingos funkcinės veiklos galimybės. Argi ne patogus socialinės nelygybės didinimo pateisinimas? Ir priešingai, jeigu didžioji utopijų dalis iš principo yra neįgyvendinamos dėl egzistuojančių fizinių dėsnių arba yra bevertės tikslingumo požiūriu, todėl nunyks vos atsiradusios, tikimybė, kad bus daroma viskas, kad jos būtų atkakliai diegiamos, yra didelė vien todėl, kad viskuo persisotinęs turtuolis tokiu būdu stumia laiką ir leidžia pinigus, kitaip sakant, pramogauja. Matthew E. Gladdenas knygoje „Protaujančios grandinės ir suskaitmenintas kūnas“ (Sapient Circuits and Digitalized Flesh, 2018) teigia, kad klausimas kyla ne dėl pasaulio požmoginimo leidimo ar atmetimo, nes mes jau gyvename jame, bet kaip jį interpretuoti: „Požmonijos tapatinimas su „pagerinta žmonija“ atspindi optimistines prielaidas, kad visos peržmoginimo bioinžinerinės pastangos įgyvendins gerus norus pagerinti žmogaus prigimtį o ne, pavyzdžiui, troškimą sukurti kvazižmogiškus darbininkus, eksperimentų objektus, žaislus ar asmeninius palydovus, kuriems būdinga sumenkinta žmogaus prigimtis ir kurių kūrimą skatina suinteresuotos valdžios, korporacijos ar pavieniai vartotojai.“ Smalsumas ir polinkis kurti keistenybes malšina įgimtą atsargumą saugoti net savo pačių rūšį. Greičiausiai pagrindinis akstinas yra ne pagerinti žmonijos būklę, – bent jau ne daugelio, tik savo pačių, – bet eksperimentas dėl eksperimento.
Transžmonių numatomas atsiradimas
Kad galėtum lipdyti naują žmogų, transžmogį ar kiborgą, pagal poreikį ištreniruoti mažamečių ir jaunuolių grupes, kartą po kartos, svarbu sukurti sistemą, kurioje jokių autoritetų ir tarpininkų tarp subjekto, tai yra, socialinio, biologinio ar kibernetinio inžinieriaus, ir gamybos objekto neliktų. Tuo buvo paremtos visos totalitarinės ideologijos, perėmusios jaunosios kartos auginimą. Tiek „dizainerio kūdikiai“, kurių genai pakeisti gemalo lygmeniu naudojant CRISPR spausdinimo sistemą, kai šioji įgalina įterpti arba pašalinti genetinę medžiagą, karpyti DNR (pirmosios dvynės Lulu ir Nana Kinijoje 2018 m.), tiek jaunimo STEM-STEAM edukacija (STEAM – science, technology, engineering, arts and mathematics) ir kiti pažangūs metodai nukreipti būtent į šį tolimą tikslą – kilmės kaitą. Nepažįstąs savo motinos ar tėvo, jų neturįs, arba turintis netikrus pakaitalus – tiesiog „šeimininkus“, išaugęs inkubatoriuje žmogutis kaip tikras našlaitis kito globėjo nepažįsta. Kartu sueižėja tūkstantmetis giminystės suvokimo sluoksnis, nutrūksta natūralūs santykiai, kuriais buvo grindžiamas bendruomenės gyvenimas, jausmai ir etinės vertybės netenka reikšmės, o galiausiai etninė ar rasinė tapatybė, tautybė netenka reikšmės kartu su visa istorija ir paveldu, nes nutrūksta genetinis ir kultūrinis kartų perimamumas, liekąs tik praėjusių laikų „laukiniu genofondu“.
Panašiai ir postgenderizmas (protagonistas George‘as Dvorsky‘s) taikosi ne vien į mažumų teisių gynimą: proteguojamos 72 lytys ir lyties keitimo operacijos, kaip galimybė visais įmanomais būdais pakeisti savo tapatybę biologiškai ir tapti kuo nori psichologiškai, gali būti laikoma tik ilgo proceso pradžia, proceso, kuris veda į naujųjų rūšių atsiradimą. H+ turbūt ir reiškia begalinę esinių augmentaciją.
Na ir kaip nesižavėti transhumanistų drąsa perkurti pasaulį? Planuojama sukurti tokius porūšius, kad žmogus įgytų visus gyvūnijos pranašumus. Dedalo ir Ikaro istorija vieni niekai, palyginti su vizija, kada žmogus galės naktį matyti kaip katė, būti stiprus kaip meška, plaukioti po vandeniu nelyginant amfibija. Svajojama sukurti nenugalimą karį, kuris niekada nepavargs ir galės matyti kiaurai sienas arba palaikyti ryšį telepatiniu būdu.
Tatai įmanoma ne tik kryžminant gyvąsias biologines formas, bet ir įdiegiant sintetines. Transhumanizmo pradžia – XX a. šeštasis dešimtmetis Amerikoje, kai netikėtai išpopuliarėjo svajotojų, marginalinių grupių, utopinių salų Ramiajame vandenyne entuziastų, kosmistų, krionikos bei hipsteriškų hašišo mėgėjų psichodelinės fantazijos. Gimęs iš kosmoso programų, mokslinės fantastikos ir futuristinių subkultūros judėjimų, transhumanizmas per įvairias organizacijas tapo gausiai finansuojama, sparčiai silicio slėniuose vystoma mokslo šaka (Pasaulio transhumanistų asociacija, WTA, įkurta 1988 metais Nicko Bostromo ir Davido Pearce‘o). Kad mokslo proveržiai, visada visuomenės akyse sukeldavę didelį susidomėjimą ir palaikymą, tarpsta galingiausioje pasaulio šalyje, visiškai nestebina. Stebina kas kita: kokiu būdu pagrindine srove ir naująja norma, gaunančia milžiniškas pinigų sumas ir turinčia Žemės rutulyje daugybę padalinių, netikėtai tapo ne tik iškiliausiems mokslininkams priklausantys išradimai ir pasiekimai, bet ir visuomenės paraščių saviraiška, o tvirčiausia pasaulio demokratijos citadelė akyse virsta naujuoju „kominternu“, vadovaujančiu ketvirtajai industrinei revoliucijai, diktuojančiu visiems elgesio taisykles ir rengiančiu dienotvarkę, primenančią penkmečio planus, sakytum, mokslinis transhumanizmas būtų logiška mokslinio komunizmo tąsa. Tai lieka mįslė, nebent visa tai gražiai išsitenka socialinės inžinerijos tyrimų lauke. Kita vertus, šie poslinkiai buvo užkoduoti pačioje demokratizacijoje ir atviros visuomenės prigimtyje.
Laisvos valios klausimas
Kitas būdas keisti žmogaus kilmę – tai perkėla į metavisatą. Suskaitmeninta kibernetinė „amžinybė“ remiasi smegenų piešinio ir savybių atkartojimu ir intelekto iškūnijimu. Tai vadinamasis „proto įkėlimas“ (mind uploading, Nicko Bostromo terminas). Kvazižmogus ar paražmogus pradėtas kurti pagal informacines analogijas, kada buvo atrasta, jog unikali žmogaus biometrika gali būti įkelta kaip programa į kompiuterį ir susieta su kitomis programomis. Paimkime tik visiems žinomą Elono Musko įkurtą „Neuralink Corporation“, neurotechnologijų bendrovę, kuriančią implantuojamas smegenų ir kompiuterio sąsajas.
Šiuo metu nanotechnologijų dėka nereikia nė lustų. Įrodinėjama, kad kibernetinės technologijos taikomos siekiant įveikti ligas, neįgalumą, norint pagerinti suvokiamuosius įgūdžius ir panašiai. Tačiau iki šiol jokia technologija nebuvo apsaugota nuo piktnaudžiavimo, tad kyla klausimas, kas užtikrins asmens saugumą, jei jis galų gale sutiks su asmens duomenų perkėlimu į visuotinį tinklą? Atsakymas būtų toks, kad turint jautrią informaciją ir galimybę valdyti asmenį ar ištisas grupes nuotoliniu būdu, kada valdytojas yra nenustatomas, atsiveria neišmatuojamos galimybės kaip nori veikti visą žmogaus ir visuomenės raidą.
Žmogaus duomenų vagystės
Žinovai teigia, kad ką nors pakeisti jau per vėlu, nes vienetiniai žmonių smegenų žemėlapiai jau skenuojami pasitelkus iššifruotus jų DNR kodus. Kaip tai vyksta? Anot su programomis dirbančių specialistų, žmogaus smegenys veikia kaip imtuvas ar siųstuvas. Branduolyje DNR ir proteinai sąveikauja per elektromagnetinius impulsus. Jie gali būti ir kvantiniame būvyje, kurį galima pakeisti tuos impulsus keičiant. DNR sujungiant su mikrovamzdeliais įrenginyje (luste) ir naudojant elektrinio pulsavimo moduliacijas, matuojami DNR duomenys. DNR kodas patalpinamas į superkompiuterį, jame veikia algoritmai, kurie biokoduoja elektromagnetines transmisijas, o šios rezonuoja su kūnu. Tai galima atlikti iš palydovų, bokštų, lėktuvų ir kitais būdais – signalas veiks tik konkretų asmenį. Perduodamas radijo dažnis suliejamas su atsakomuoju ir jiedu tampa viena energija (EEG heterodyning). Tokiu būdu bet kuri informacija gali būti persiųsta, paimta, sukurta, ir šis ryšys tampa greitkeliu juo pirmyn ir atgal siuvantiems duomenims. Žmogaus mintis, emocinę ir fizinę būklę, regą, klausą, jutimus, atmintį ir elgesį galima veikti realiu laiku, minėtus veiksmus projektuojant ir atliekant kompiuteriu. Užduotį išplėtus iki globalaus masto, superkompiuteris sujungs viso pasaulio individus kaip mazgus į vieną tinklą (hive-mind), valdomą dirbtinio intelekto (artificial intelligence).
Žmogaus mintis, emocinę ir fizinę būklę, regą, klausą, jutimus, atmintį ir elgesį galima veikti realiu laiku, minėtus veiksmus projektuojant ir atliekant kompiuteriu. Užduotį išplėtus iki globalaus masto, superkompiuteris sujungs viso pasaulio individus kaip mazgus į vieną tinklą (hive-mind), valdomą dirbtinio intelekto (artificial intelligence).
Daiva Tamošaitytė
Negana to, šalia sintetinės telepatijos, jutiminio pasaulio simuliacija (Sentient World Simulation) atspindės tikrą pasaulį ir be paliovos jo duomenis kalibruos. Tai pagrindas psichologinėms operacijoms (PSYOP), siekiant sukurti visus įmanomus elgesio modelius ir juos kontroliuoti. Tokios sintetinės aplinkos tyrimų ir simuliacijos laboratorijos egzistuoja visame pasaulyje (SEAS). Pridurkime pradėtos naudoti blokų grandinės (blockchain) galimybes, arba Chat GPT, prieš keletą metų laikytą neįmanomu dalyku.
Taigi pirmiausia, kas krinta į akis, tai galimybė realiu laiku nuskaityti žmogaus smegenų ir kūno veiklą, kitaip sakant, žmogus tampa atversta knyga visą parą. Kartu pasiekiama visa, kas jam priklauso, taip pat ir aplinka. Antra, kas gali paneigti tikimybę, kad sistemai nepavaldūs mąstytojai, disidentai ar šiaip laisvi žmonės, taip pat potencialūs konkurentai, o ne vien tikri nusikaltėliai operatorių nebus tiesiogiai stebimi ir veikiami per šias technologijas?
Trečia ir svarbiausia ypatybė yra ta, kad kiekvienas žmogus pasiekiamas individualiai, nes jo smegenų anspaudas yra unikalus kaip ir pirštų anspaudai. Jau veikia ir „personalinė medicina“, kada nuotoliniu būdu galima diagnozuoti ir gydyti konkretų žmogų. Vadinasi, kad ir atsitiktinai patekus į tikslinę programą, ciniškas posakis „skęstantysis yra paties skęstančiojo reikalas“ taps kaip niekad aktualus, nes niekas kitas nematys ir nesupras, kas su jumis vyksta.
Akivaizdu, kad įsiveržimas į smegenis ir duomenų pasisavinimas savaime yra asmens privatumo pažeidimas ir tapatybės vagystė. Kaip tai gali paveikti visą žmogaus gyvenimą, taip pat nesunku numatyti. Ar toks kibernetinis vujerizmas iš viso gali būti teisėtas? Kadangi tai, kaip matėme, jau vyksta, laisvos valios klausimas tampa itin opus. Pasitelkime pasaulio ekonomikos forumo ideologą Y. N. Hararį, kuris dažnai pateikia besirutuliojančių įvykių apibendrinimus: „Sistema, kuri mus supranta geriau, nei mes patys, gali nuspėti mūsų jausmus ir sprendimus, manipuliuoti jausmais ir sprendimais, ir galiausiai spręsti už mus.
Praeityje daugelis tironų ir vyriausybių tai norėjo padaryti, bet niekas nebuvo pakankamai supratęs biologijos ir neturėjo pakankamų kompiuterio įgalintų duomenų pajungti milijonams žmonių. Anksčiau nei KGB, nei gestapas to nepajėgė, bet greitai, bent jau kai kurioms vyriausybėms ir korporacijoms, bus įmanoma sistemiškai įsilaužti į visus žmones. Mes, žmonės, jau įpratinti prie minties, kad nebesame paslaptingos sielos; dabar mes esame pažabojami gyvuliai.“ Kitur jis kalba: „Visos tos idėjos apie sielas ir dvasią, laisvą valią, kad niekas nežino, kas vyksta mano viduje, ir tai, ką išrenku per rinkimus ir pasirenku parduotuvėje, yra mano laisvas pasirinkimas – tai baigėsi. Laisva valia – su ja baigta.“ Manau, kad dar ilgai istorijoje šios garsios ištaros bus cituojamos ir analizuojamos. Belieka pridurti, kad šis asmuo yra oficialus PEF vadovo patarėjas, PEF, į kurį nuolankiai važiuoja mūsų valstybės aukščiausi pareigūnai ir savo kalbose prisiekinėja bendradarbiauti.
Galima būtų padėti daugtaškį, tačiau yra dar viena aplinkybė. Esti įvairios žmogaus pavergimo pakopos, pavyzdžiui, carinės Rusijos rekrutai, laisvi vyrai, vokiečių agresorių gaudomi sunkiesiems darbams ar sovietinių gulagų kaliniai, statantys magistrales, bet „vergu“ tapęs niekuo dėtas eilinis pilietis taikos metu, negalintis valdyti savo minčių ir kūno, nes jį per nuotolį valdo šeimininkas – tai naujovė. Naujovė būtų tai, kad ateities „vergas“ nebegalės savo ponui pažvelgt į akis. Ir jei nedoriems transhumanistams pavyks užgrobtą žmogaus kūną patentuoti kaip nuosavybę, šios rūšies vergija bus teisiškai įtvirtinta.
Jums niekada nepavyks išsiaiškinti, kas jus pardavė ir nupirko pasaulio turguje, ir kokias užduotis teks vykdyti. Tapęs daiktu, į kurį galima instaliuoti bet kokią kompiuterinę programėlę arba ją išimti, savo kailiu patirti, ką reiškia E. Musko „proto virusas“ ar nulaužtas diskas (informatikos analogijas galima pratęsti) – vargu ar toks transproduktas, tapęs preke, begali vadintis savarankiška būtybe.
Savarankiškos valios pareiškimas
Linksma, ar ne? Sakytum, nakties slogutis, depresyvios fantazijos ir kvaili pokštai, bet ne, šią revoliuciją, „grįžimą į ateitį“ planuojama įgyvendinti vėliausiai iki 2030 metų. Vyksta jų pačių terminais „raudonai žalia revoliucija“, tai yra, raudona politika plius žalia ekosocializmo technologija. Ateitis šviesesnė nei komunizmo rytojus: technosocializmas, nelygybė, dirbtinis intelektas ir klimato kaita sukurs Naująjį Pasaulį (tai apibendrinančios lietuvių technologinio deterministo mintys!). Ar galima transdemiją sustabdyti arba pasukti teigiama linkme? Manau, kad galima bent jau nesutikti su tokia ateitimi, kuri nenumato laisvos valios niekam, išskyrus pateptąją požmogių klasę. Kadangi laisva valia egzistuoja net galimo skaitmeninio totalitarizmo sąlygomis, nes ji priklauso kitai būties dimensijai. Užtenka tik sąmoningai pareikšti savo valią, kaip tariamai savanoriškas savo teisių atidavimas sistemai, „kuri sprendžia geriau už mus“, neteks pirmiausia moralinės, o paskiau ir juridinės galios.
Kadangi laisva valia egzistuoja net galimo skaitmeninio totalitarizmo sąlygomis, nes ji priklauso kitai būties dimensijai. Užtenka tik sąmoningai pareikšti savo valią, kaip tariamai savanoriškas savo teisių atidavimas sistemai, „kuri sprendžia geriau už mus“, neteks pirmiausia moralinės, o paskiau ir juridinės galios.
Daiva Tamošaitytė
Ekologinė gamtos būsena
Kadangi tokios temos, kaip antropocenas, klimato kaita, orų modifikacija ar žalioji energetika yra tapusios arba neliečiamomis dogmomis, arba rutuliojamomis pavydžiai saugomomis pagrindinėmis kryptimis, apie jas ir nekalbėsiu. Paminėsiu tik tai, kad kompiuterinė simuliacija apima ne tik žmogų ar gyvūniją, bet apskritai visą gamtą. Po transhumanisto mikroskopu – virusai ir grybeliai, vabzdžiai ir augalija. „Pasidaryk pats“ tipo garažų bioinžinieriai pomėgiu pasidarė sritį, susijusią su genų kaitaliojimu. Tačiau trinant įprastas ribas, nanotechnologijos apima ir sujungia biologiją, zoologiją, agrokultūrą, chemiją, mediciną, fiziką, matematiką…
Skaitmeninė filosofija suponuoja, jog jutiminis pasaulis yra išskaidomas ir sudedamas pagal norimą seką. Negana to, tarp gyvojo ir negyvojo medžiaginio pasaulio nėra prigimtinio skirtumo, nes apskritai jo nėra tarp tikrovės ir simuliakro. Visa kas siejama į vieną sinergetinę sistemą. Kitaip sakant, sėkmės atveju visas pasaulis ar norimas kampelis, kaip kokiame filme „Trumano šou“, atspindimas kompiuterio ekrane, kuriame galima stebėti bandymų eigą. Ši sistema tokia sudėtinga, kad nėra galimybės ją aptarti, ir tenka pasiūlyti domėtis prieinama informacija patiems. Vis dėlto paminėsiu dar keletą transhumanistų sau keliamų uždavinių, iš kurių matyti, kaip įsivaizduojamas požmogio rojus.
Skverbimasis į materijos paslaptis toks neatlyžtamas ir vienakryptis, jog naujausia mokslo tezė apie tai, kad fundamentaliame kvantiniame lygmenyje tikrovė yra nepažini, pradeda kelti įtarimų, kad prie jos priartėta labai smarkiai. Bet kuriuo atveju, manipuliuoti to, kas yra pažinu ir turi požymius, savybėmis, instrumentiškai taip pat įmanoma, paliekant nuošalyje ištisą filosofinę sistemą, pavyzdžiui, vedantą, detaliai apibūdinančią trejopo fundamentinio visatos dėsnio veikimo principus (mokymas apie parabrahmaną, nirguna brahmaną ir saguna brahmaną). Tiesa, egzistuoja kvantinis misticizmas, „akašos (t.y. eterio) įrašai“ ir bandymai sukurti šiam laukui matematinį modelį, tačiau fizikų pastangos sujungti tiksliuosius mokslus su Rytų ar Vakarų ezoterinėmis ir religinėmis praktikomis sulaukia skeptiško žvilgsnio, ir, manytina, pelnytai.
Tai nereiškia, kad mokslininkas privalo būti nepatiklus ir negali būti pamaldus. Kita vertus, skeptiškas žvilgsnis sveika ir tam, kuris tyrinėja metafiziką. Erwinas Schrӧdingeris priešingai Albertui Einsteinui ir Maxui Planckui propagavo idėją, jog kvantinėje teorijoje sąmonė vaidina tam tikrą vaidmenį, kas kokiam panditui, perkandusiam kitą triadą, sat, čit ir anandą, yra akivaizdu. Sąmonė ir jos padalos jam apskritai yra visur ir vaidina lemiamą vaidmenį. Visapusiškas išsilavinimas labai svarbu, tai būdinga iškiliam mokslo žmogui, tik taikyti skirtingoms pažinimo sritims tuos pačius testus iš tiesų būtų nesusipratimas. Netgi tapačios sąvokos, kaip antai, „transcendencija“, „protas“ ar „animacija“ skirtingose srityse reiškia skirtingus dalykus.
Sąvoką „molekulinė inžinerija“ dar 1959 metais sukūrė vokiečių kilmės amerikietis Arthuras R. von Hippelis, ir tais pačiais metais pirmas apie nanopasaulį prabilo fizikas Richardas Feynmanas (garsioji kalba Pasadenoje „There‘s Plenty of Room at the Bottom“). Nanotechnologijos apibrėžimą 1974 metais sukūrė japonas Norio Taniguchi; pagal jį nanotechnologija susideda iš vieno atomo ar vienos molekulės atskyrimo, konsolidavimo ir deformavimo medžiagoje eigos. Roberto Freitaso tiriamojoje nanomedicinoje tai – mėginimas sukurti klotocitus žaizdoms užsitraukti, respirocitus pernešti deguoniui ląstelėse, chromalocitus pašalinti natūraliam chromatinui – genetinei medžiagai – ir ją pakeisti sintetine chromosoma ar net vaskuloidus, arba dirbtinį kraują. Tačiau ir tai – ne pabaiga. Mąstoma apie hipotetinę terpę skaitmeninimui – „protingą materiją“, vadinamą komputroniumu, būsimo požmogio substanciją atominiu lygmeniu.
Čia į pagalbą ateina pikotechnologija (1 pikometras lygu viena tūkstantoji nanometro), arba manipuliacija paties atomo struktūra ir savybėmis elektronuose. O ateities stebuklas – femtotechnologija, operuojanti subatominiu lygmeniu, pasak Ray‘aus Kurcweilio, bus sukurta dvidešimt antrajame amžiuje. Murray‘aus Gell-Manno atrastieji kvarkai, femtotechnologizuoti, sudarytų organizuotą protonų ir neutronų bloką, nepalyginamai tankesnį už nanoatomą, todėl vidiniai procesai būtų milijardų milijardus kartų greitesni. Apie femtometrą dar 2011 metais spekuliatyviai rašė Hugo de Garis ir Benas Goertzelis, du svarbūs singuliarumo teorijos kūrėjai.
Esamų ir būsimų įvykių supratimo svarba
Visai tai smulkiai dėstau tik tam, kad būtų aiškesnis perkuriamos tikrovės vaizdas, mat iš esmės nepaliaujamas gilinimasis į nežinomus reiškinius tik plečia fenomenų lauką iki begalybės, o rūšių gausinimas yra kiekybinio pobūdžio. Ekologinė būklė plačiąja prasme priklausys nuo to, ar bus sunaikinti parazitiniai dariniai. Galima ginčytis, ar ateities chimeros, pereinamosios gyvosios grandys ir pats požmogis bus kokybiškai kitos esybės, ir kas tai nulems, bet grįžtant prie bendrųjų klausimų pagrindinis yra šis: kam viso to reikia? Ar nepakanka natūralios įvairovės, kad, mėgdžiojant gamtą, kuriami dirbtiniai jos pavidalai išstumiant jau gyvuojančius? Turbūt esminis variklis yra hubris, puikybės kupinas užmojis perimti Dievo funkcijas ir net sukurti patį Dievą, ir ego, siekiant jį išdidinti iki begalybės. Hubris ir ego – garbingos sąvokos reformininkų žodyne. Tarp transhumanistų yra takoskyra – vieni trokšta burtų lazdelės, su kuria akimoju gali bet ką paversti bet kuo, tai yra sapnuoja magišką pasakų pasaulį, tapusį tikrove, kiti, kuriems svarbi eschatologija – mėgina reformuoti pačias religijas (įtraukia mormonus, budistus, krikščionis, pritaiko konfucionizmą, pagonybę etc.). Nors vis tiek aišku kaip dieną, kad valdys ir naują kulto objektą įsteigs tas lenktynių dalyvis, kuris turės galingiausią superkompiuterį.
Dievo vieta
Ieškodami pagrindo dabartiniams Dievo kulto rentėjams, transhumanistai istorijoje randa garsių figūrų ir prototipų: tai Robespierre‘o „proto kultas“, Alfredo Rosenbergo „kraujo kultas“, Ludwigo Feuerbacho „žmonijos religija“ ir Anatolijaus Lunačarskio komunistiniai simboliai ir ritualai. Įdomus ketvertukas! Tačiau įprastinė religinė pagava ir kosmoso užkariavimas bei tikėjimas nežemiškomis civilizacijomis niekaip nesiderina, todėl gerokai platesnę vagą šioje ideologijoje varo kryptys, technologijas suvokiančios kaip kažką panašaus į magiją. Šiaip ar taip, bendras vaizdas yra miglotas ir neapibrėžtas, nes neaišku, kas tiksliai save laiko Dievu ar dievais, kokios jų charakteristikos ar samprata, kas juos kuria ar atmeta, tarsi kiekvienas iš sujauktos jau esamų religijų kupetos trauktų tik sau naudingą šiaudelį. Tarp jų pretenzija pačiam tapti dievu, galbūt tiksliau, – užimti Jo vietą ar įkūnyti visagales antžmogiškas būtybes yra vyraujanti, kartu visiškai atmetant bet kurio metafizinio Dievo ir antgamtės buvimą, mat Jį būtų privaloma garbinti „iš apačios“. Ir vėl: magijos ir religijos samprata suplakama į tokį kokteilį, kurio išgėrus gali apsisukti galva.
Štai mūsų jau minėtas I. Asimovas tapimą dievišku asmeniu (tai yra, visagaliu ir amžinu) aprašo knygoje „Magiškoji visuomenė“ (The Magic Society, 1977); 2008 metais įsteigtas „Kosmoso inžinierių ordinas“, nūnai tapęs „Architektų kolegija“, kuriai priklauso patys įžymiausi transhumanistai, ir kurios „Prospektas“ buvo pasirašytas paties Williamo Simso Bainbridge‘o, ketina, be kitų uždavinių, kurti mažas visatas, didinti skaitmenines esamos visatos galias ir projektuoti į ją, bedievę, magiją. Taip pat jie pritaikė „superklasikinį“ dažnai cituojamą A. C. Clarke‘o Trečiąjį dėsnį: „Kiekviena pakankamai pažangi technologija yra neatskiriama nuo magijos“. Beje, pastarasis yra pareiškęs: „Gali būti, jog mūsų vaidmuo šioje planetoje yra ne garbinti Dievą, bet jį sukurti“. Transhumanizmo ir religijos suliejimas pagimdė neuroteologiją, o religinio ir dvasinio gyvenimo šaltiniai tyrinėjami siekiant juos panaudoti kaip mechanizmą, įgalinantį sukurti technologijas panašaus plano potyriams valingai sukelti (Michaelio la Torra tyrimai). „Nulaužti religiją“ – ar ne per daug? Visgi ne, nes Giulio Prisco pasisako geriausiai: „Mūsų tikslas yra transcendencijos inžinerija“.
Kaip ten bebūtų, regis, mesianistinis transhumanizmo pobūdis laisvų interpretacijų ir erezijų neleis. Ne visos fantazijos ir idėjos yra palaikomos ir finansuojamos būsimos pasaulio valdžios. Naujoji pasaulio tvarka, o gal ordinas (New World Order; žodis „order“ reiškia ir viena, ir kita) gerai supranta, kad absoliučią valdžią grindžia vieninga tikėjimo sistema. Y. N. Hararis 2017 metais sakė, kad deitaizmas, arba tikėjimas duomenija, yra kylanti ideologija, pakeisianti tradicinius tikėjimus ir rasis nauja religija, aklas tikėjimas algoritmo galia. O štai visai neseniai, birželio mėnesį, jis pranešė, kad dirbtinis intelektas netrukus ją sukurs. Gegužės mėnesio paskaitoje istorijos pabaigą apibūdino kaip pabaigą eros, kada viską lėmė žmogaus protas, o nuo šiol vadovaus DI, ir, galimas daiktas, per jį veikiantis svetimų (alien) civilizacijų protas. Kadangi jokių mokslo įrodymų apie civilizacijas už Žemės ribų nėra, šitoks teiginys panašus į mėginimą apsidrausti katastrofų atveju, nes tai, ko negali įrodyti, dar nereiškia, kad to nėra, lygiai kaip ir punktyriškas tikrovės sulyginimas su indų majos, arba iliuzijos koncepcija, pridengia kitą NPT architektų baimę: būti „demaskuotiems“ ir atsakyti už padarinius, nors nieko kito, kaip tik gera jie nelinki, apie pavojus įspėja ir sielojasi dėl demokratijos.
Bet tai gresia tik tuo atveju, jei kažkokia lygiavertė jėga neleis distopijos galutinai įgyvendinti. Kančia, mirtis ir karmos dėsniai žemėje vis dar veikia, ateitis nėra niekam žinoma, net patiems galingiausiems, nors stengiamasi ją apskaičiuoti ir sumodeliuoti prietaisais. Kad ir kaip bebūtų, jau dabar viskas taip surizgę į neišpainiojamą kamuolį, kad atskirti tiesą nuo melo, o padirbinį nuo originalo beveik neįmanoma, o ir pradėti jį narplioti nelieka prasmės, nes ir tūkstančio metų ištirti viskam neužteks. Galima vien mėginti iš jo išsinerti.
Apsimetėlių klestėjimas
„Simuliacija“, „manipuliavimas“ ir „spekuliavimas“ – raktiniai transhumanistų žodžiai. Perkelti į socialinę sferą iš laboratorijų, jie tampa aukso kasyklomis sukčiams. Brandžios religijos draudžia adeptams užsiimti magija, nes ši priklauso žemesniajai kūrinijos sferai, atstovaujamai įvairiausių priešiškų jėgų ir jų darinių, esybių ir dvasių. Bet kuri pastanga įgyti savitikslių antžmogiškų galių ar naudoti burtažodžius (magines formules) vertinama kaip itin pavojinga ir kylančia ne iš Dievo, bet jam priešiško elemento. Tai klasikinė šarlatanų, hipnotizierių, iliuzionistų, lošėjų ir cirko artistų darbo sritis. Klastotės ir psichologiniai triukai, žmonių kvailinimas ir apgaudinėjimas, nuolatiniai trikdžiai skaitmeninių magų paverčiami neišvengiama patirtimi; neįmanoma išvengti informacinio turinio vagysčių internete, blokavimo, stabdymo, žalos, padarytos siekiant išvilioti pinigus ar turtą, reputacijos gadinimo, duomenų ir žinių keitimo, šnipinėjimo, neurolingvistinio programavimo, apsimetinėjimo ir kitos veiklos vien todėl, kad žmogus prievarta, fiziškai paverstas neatsiejama skaitmeninimo ir visuotinio tinklo dalimi. Kiekviena kibernetinė problema, kuriai siūlomas brangiai kainuojantis sprendimas, gimdo kitą problemą. Įsivaizduokime kiekvieną kriminalinę veiklą, žinomą nuo istorijos apyaušrio, tik perkeltą į kompiuterį, juk net apytikrė galimybė atima žadą ir stingdo kraują.
Gyvenimas su skaitmeniniu parazitu išsiurbia visas galias. Hipotetiškai visą savo turtą ir net kūną atidavęs mainais į virtualią tikrovę, nes taip patogiau, net įspūdingiausias, įtakingiausias asmuo vieną rytą gali atsibusti „neturėdamas nieko ir būti laimingas“. Jeigu blogiausi scenarijai pasitvirtins, – juk norint galima visa suvaldyti, – šis visuotinis tikro gyvenimo ir nuosavybės nusavinimas paverčiant turėtą padėtį, turtą ir finansus „Volando valiuta“, tai yra, nieku, ir perpumpavimas į saujelės rankas galės būti laikomas sėkmingiausia afera ir avantiūra per šimto milijonų metų istoriją.
Jeigu blogiausi scenarijai pasitvirtins, – juk norint galima visa suvaldyti, – šis visuotinis tikro gyvenimo ir nuosavybės nusavinimas paverčiant turėtą padėtį, turtą ir finansus „Volando valiuta“, tai yra, nieku, ir perpumpavimas į saujelės rankas galės būti laikomas sėkmingiausia afera ir avantiūra per šimto milijonų metų istoriją.
Daiva Tamošaitytė
Dvasinių galimybių atsvara nusikaltėlių užmačioms
Didingos transhumanizmo idėjos, praktiškai virstančios yda, atsakomybė, perkelta dirbtiniam intelektui, galinčiam tapti nekontroliuojamu tironu, neatpažįstama aplinka ir stingdantis širdį nežinomybės siaubas… Kaip ir daugeliui autorių, R. Manzoccui galima padėkoti už tai, kad jis nuoširdžiai atlapojo transhumanizmo virtuvę, o joje slepiami kulinariniai receptai byloja iškalbingiau, nei iškepti pyragai. Baigiamosios knygos pastabos apibendrina viso judėjimo esmę, esą, idealia prasme požmogis jau čia, jis tapo globaliu, o ateitis bus daug neįprastesnė vieta, nei galima įsivaizduoti. Nieko nuostabaus, turint galvoje magijos ir vaizduotės galią iš materijos sukurti kažką panašaus į disneilandą. Tačiau dar nebuvo taip, kad kūrinys sunaikintų savo kūrėją (žmogus – Dievą), nebent (neo)gotikinėse novelėse ar nesėkmingo laboratorinio bandymo metu.
Noriu pasakyti, kad visa tai telpa į tikrojo Dievo žaidimų lauką, ir kad galutinėje tikrovėje nėra vietos nei klastotėms, nei magijai, nei keistis nenorintiems dievukams, gąsdinantiems patikliuosius ir kiekvieną evoliucijos žingsnį kreipiantiems savais tikslais, o geravalę mintį paverčiantiems priešybe, vergijos ir blogio akivarais. Neįveikiama priešstata atsilikusiai, tamsoje klupinėjančiai materialistinei ar vitalistinei pasaulėžiūrai, išnaudojamų religijų industrijai – tai indoeuropietiškoji tradicija, o jai priklausome ir mes, baltai.
Tik ji, būdama iš prigimties pliuralistinė ir neagresyvi, apima visas žmogui prieinamas pažinimo sritis ir galimybes be nuostolio viena kitai. Galbūt todėl pavydžiai slepiamos ir dezinformacijos gausoje skandinamos rimtos studijos, fundamentalios vizijos apie, jeigu norite, dvasinį požmogį, apie tai, kad tik vykdydamas Dievo valią ateities žmogus atvers tikruosius išreikšties lobius, o jo gyvenimas taps laisvu iš savęs plėtojamu himnu tiesai, šviesai, meilei, ir jis niekada nebus nuobodus ar beprasmiškas ne tik dėl to, kad paslapties skraistę dievystė jai žinomu būdu nudengia vien prieš sielos esybės akis, bet ir todėl, kad visa būtis bus pakylėta į dar nebūtą įvairovės lygmenį, kuriame ieškojimai ir atradimai, paslaptys ir vilionės, svajos ir kūryba – visa, kas teikia prasmę ir palaimą – niekada neišnyks.
Pastaba
Straipsnis skelbiamas artaip.com svetainėje suderinus su autore.( artaip administratoriaus pastaba)
Atnaujinta informacija
Pasirodo, kad transhumanistai turi ir politinių tikslų. Jie įkūrė partiją, kuri turi atstovus visame pasaulyje, tarp jų ir lavį bei baltarusį.
Ką domina šie veikėjai, taip pat kokie žmonės įsijungę į transhumanizmo veiklą, galite pasiskaityti angliškai paspaudę šią nuorodą.